Mūsų istorija

Mūsų istorija su bitėmis prasidėjo visai netikėtai. Niekada nebūtume pagalvoję, kad kada nors auginsime bites ar gaminsime žvakes.
Viskas prasidėjo nuo tėčio idėjos – jis pasiūlė pabandyti auginti bites, kad turėtume savo medaus. Vieni pažįstami jau tuo užsiėmė, ir atrodė, kad tai visai paprasta.
Kas įdomiausia – tiek aš, tiek mano sesuo tada bijojome bičių! Bet tėtis vis tiek įsigijo pirmuosius avilius, ir nuo to viskas ir prasidėjo.

Iš pradžių viskuo labiausiai rūpinosi tėtis su seserimi, o aš tik kartais prisidėdavau. Tačiau nuėjus į bityną vieną, antrą kartą, pastebėjau kažką ypatingo – būnant tarp bičių ir klausantis jų dūzgimo, mane apimdavo ramybė. Nuotaika pakildavo, o laikas tiesiog pradingdavo.

Po truputį pradėjome sukti savo medų, domėtis vašku, dalyvauti kursuose ir vis daugiau sužinoti apie šį pasaulį.
Iš pradžių, tiesą sakant, net tiek daug medaus nevartojome – jis atrodė tiesiog skanus priedas prie arbatos. Bet dabar medus tapo mūsų kasdienybės dalimi – dedame jį visur, kur anksčiau naudodavome cukrų. Tai tapo mūsų mažyte, sveikesne tradicija.

Nuotraukoje vaizduojamos paguldytos sustingosios bičių vaško žvakės.

Taip pamažu gimė mintis išbandyti žvakių gamybą.
Skirtingai nei bitės, kurių iš pradžių šiek tiek prisibijojau nuo vaikystės, žvakės man visada buvo artimos – mėgau jas deginti kiekvieną vakarą, stebėti liepsną ir jausti tą pačią raminančią energiją.

Iš pradžių tiesiog bandėme: žiūrėjome kursus, eksperimentavome, mokėmės. Bet kuo toliau, tuo aiškiau jutau – tai mano pašaukimas.
Nėra nieko geriau nei ramiai sėdėti ir lieti žvakes: lydyti vašką, pilti į formeles, žaisti su formomis, bandyti įvairius būdus.
Išbandėme net tradicinį žvakių mirkymo metodą – toks raminantis ir lėtą gyvenimo ritmą primenantis procesas.

Avilyje vaikščiojančios bitės ir viduryje pažymėta bičių motinėlė.

Dažnai sakau „ramybė“, bet būtent tai viska ir apibūdina.
Tiek būnant su bitėmis gamtoje, tiek gaminant žvakes namuose – visur jaučiasi gamtos energija. Atrodo, kad tampi jos dalimi.

Dabar su bitėmis jaučiu visiškai kitokį ryšį.
Anksčiau jų bijojau, o dabar galiu laikyti bitutes ant nuogų rankų ir kalbėtis su jomis. Skamba keistai, bet atrodo, kad jos iš tiesų klausosi. Toks tarpusavio pasitikėjimas, kurio neišmatuosi žodžiais.

Taip ir prasidėjo mūsų kelias su žvakėmis.
Dabar norime ta šviesa, ramybe ir mūsų kūriniais pasidalinti su jumis!
Kiekviena jūsų įsigyta žvakė padeda mums augti, tobulėti ir puoselėti savo bityną.